Nors papildytosios realybės (AR) sąvoka egzistuoja dešimtmečius, bet AR produktų aktyvus naudojimas ir komercializacija įvairiose industrijose prasideda būtent dabar. Bet kuriuo atveju, teisinių rizikų vertinimas AR produktų taikyme yra vis dar labai „sausas“. Šioje straipsnio dalyje bus aptariamos svarbiausios papildytosios realybės keliamos teisinės rizikos ir pateikiamos esminės rekomendacijos atitikties įgyvendinimui.
Jeigu praleidote ankstesnes dalis su visų sąvokų paaiškinimais, bei įžvalgomis kaip papildytosios realybės technologijos gali pagerinti logistikos procesus jas galite rasti čia:

Duomenų apsauga

AR produktų naudojimas ir komercializacija neatsiejama nuo duomenų apsaugos aspektų. Taip yra dėl to, kad dažnu atveju AR produktų naudojimas yra susijęs su santykinai plačiu duomenų rinkimu ir tvarkymu. Asmeniškai būdami daugelio programų ir platformų naudotojai jau esame susipažinę su tokių duomenų, kaip pvz., vardas, el. pašto adresas ir amžius rinkimu, tvarkymu, principais ir taisyklėmis. Tačiau AR sprendimai gali žengti gerokai toliau. Pavyzdžiui, tai gali būti asmens (vartotojo) buvimo vietos stebėjimas realiuoju laiku, jo išvaizdos fiksavimas, perkamų daiktų nustatymas ar jų bendravimas su kitais vartotojais. AR sprendimai duomenų rinkimo lygiui suteikia visiškai kitą dimensiją.

Galiojant bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (BDAR) AR sprendimų santykis su duomenų apsauga atveria eilę reikšmingų klausimų:

a) Ar asmens duomenų tvarkymo tikslai apimtis ir pagrindai yra tinkamai atspindėti bendrovės asmens duomenų apsaugos politikos dokumente?

b) Ar asmens duomenų tvarkymo politikoje tinkamai apibrėžti duomenų naudojimo būdai, perdavimas trečiosioms šalims ir kt.?

c) Ar duomenų rinkimas apsiriboja tuo, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti ir ar šis tikslas yra teisėtas? Ar duomenys saugomi identifikuojama forma, jei taip, kiek laiko?

d) Kam priklauso duomenys, kaip jie turėtų būti saugiai saugomi ir kas turi teisę prie jų prisijungti?

e) Ar AR technologijos plėtra atitinka pritaikytąją duomenų apsaugą* ir užtikrina standartizuotąją duomenų apsaugą**?

* Pritaikytoji duomenų apsauga – duomenų apsaugos principas, kuomet organizacijos yra skatinamos imtis techninių ir organizacinių priemonių ankstyvuosiuose duomenų tvarkymo operacijų rengimo etapuose.

** Standartizuotoji duomenų apsauga – duomenų apsaugos principas, kai organizacijos turi užtikrinti aukščiausią privatumo apsaugos lygį (pvz., būtų tvarkomi tik būtini duomenys, trumpas saugojimo laikas, ribotas prieinamumas).

f) Kokios saugumo priemonės taikomos siekiant išvengti asmens duomenų nutekėjimo?

Verta pastebėti, kad didelė AR produktų vertės dalis gaunama iš jų gebėjimo kontekstualizuoti informaciją per teksto, vaizdų prizmę. Akivaizdu, kad tokie veiksmai taip pat gali pažeisti autorių teisių, savininko išimtines teises į atgaminimą ir keitimą. Pavyzdžiui, AR programos kūrėjas sukuria patirtį, kurios pagrindu garsaus filmo piktadario įvaizdį iš esmės pakeičia visuomenės veikėjo (politiko) veidas. Pačiame filmo plakate niekas nebuvo pakeista, tačiau pats veiksmas iškėlė aibę reikšmingų klausimų: įskaitant tai kiek originalaus plakato buvo atgaminta programoje ar programa atitiko sąžiningo naudojimo principą.

Reklama

AR sprendimai gali leisti išplėsti fizinės infrastruktūros panaudojimą reklamai. Ateityje bendrovės vis plačiau galės pasinaudoti papildytos patirties pranašumais savo vietovėje ir bendradarbiaujant su trečiosios šalies AR dizaineriu pridėti atitinkamą turinį į fizinę erdvę. Šios AR patirtys gali tapti viliojančiu apsilankymu – esamos vietos gerinimu arba naujos patirties dažniems lankytojams sukūrimu. Tai suteiks galimybę pritraukti naujus klientus į parduotuvę arba taps senų klientų skatinimu grįžti dažniau. Tačiau toks ryšys tarp fizinių erdvių ir AR patirties gali greitai pradėti kenkti vienas kitam. Įsivaizduokite AR sprendimų pagalba Eifelio bokštą, Notre Dame, Luvrą arba Empire State Building padengtą šimtais skelbimų ar logotipų. Tokiais atvejais fizinės vietos savininkai gauna mažai naudos iš papildytosios realybės sukuriamos patirties ir netgi gali neigiamai paveikti fizinės vietos esamą įvaizdį. Ginčai gali būti tiesiog užprogramuoti.

Tarptautiniai ginčai, teisinės kolizijos

AR komercializavimo procesai dėka interneto vis dažniau kirs nacionalinių valstybių sienas. Pavyzdžiui, dizaineriai dirbdami prie bendro projekto galės bendradarbiauti virtualioje realybėje, neperžengdami vandenyno. Būsimi gydytojai gaus mokymą iš AR mokymo programų ir fizinio artumo prie gyvo paciento patirtis galimai turės vis mažesnę pridėtinę vertę. Kaip ir pirmosiomis automobilių ir interneto įsitvirtinimo dienomis, tikėtina, kad ginčo atveju bus plėtojamas tarpvalstybinių įstatymų suderinimas ir gairės dėl elgesio virtualiose arenose. Tačiau prieš pradedant tokio tipo bendradarbiavimą reikėtų neužmiršti išspręsti tam tikrų komercinių lūkesčių įtvirtinant reikiamas taisykles komercinėse sutartyse.

Virtualūs nusikaltimai ir civiliniai deliktai

Daugybė svarbių klausimų kyla vertinant psichologinę vartotojo panardinimo į AR / VR patirtį. Kaip turėtų būti sprendžiami ir kvalifikuojami virtualūs nusikaltimai, ateityje gali tapti vis didesne problema. Jei AR nurodo vartotojui sekti nurodymus ir šių nurodymų rezultate vartotojas pradeda pažeidinėti, pavyzdžiui, privačios nuosavybės objektus, tokiu būdu AR autorius gali būti atsakingas už padarytos žalos atlyginimą (panaši situacija ir problema jau buvo iškelta „Pokémon Go“ žaidimo atveju, kuomet buvo padaryta žala privačiai nuosavybei).

Sveikata ir sauga

Be tinkamų atsargumo priemonių AR/VR naudojimas gali padidinti fizinės saugos rizikas. Pavyzdžiui, VR, kuris daugiausia naudojamas patalpose, gali kelti pavojų naudotojui (ar kitiems), jei jis naudojamas nesaugioje arba ribotoje aplinkoje (pvz., VR judesio liga). Tuo pačiu metu AR, kuri persidengia su sąsaja fiziniame pasaulyje, kelia potencialiai rimtesnę riziką, nes ji gali atitraukti vartotojus nuo jų aplinkos arba sukelti jiems pavojų. Kūrėjai turi aiškiai apibrėžti bet kokią galimą AR/VR programų ir techninės įrangos saugos riziką vartotojui, įtraukti saugos įspėjimus tiek į bet kokios techninės įrangos pakuotę, tiek bet kokios programinės įrangos apraše, jei įmanoma, įdiegti funkcijas, kurios apsaugotų vartotoją.

Reguliavimas, vystantis AR technologijoms

Nors kylantys iššūkiai yra aiškūs, tačiau kaip ir bet kurioms technologijoms ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu, labai svarbu, kad reguliavimo institucijos ir įmonės dirbtų kartu, kad būtų užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp inovacijų skatinimo ir apsaugos nuo neigiamų pasekmių bei išorinių padarinių.

Svarbu taikyti adaptacinį požiūrį į teisinį reguliavimą

Kaip ir dabartinių galimybių atsiradimas ir nuolatinės naujovės, AR greičiausiai nebus plačiai reglamentuojamos iš pat pradžių ir vėliau laikui bėgant pradės savireguliaciją. Žvelgdami į teigiamas ir neigiamas pamokas, įgytas iš transformuojančių technologijų, pvz.: socialinių tinklų, galime pabandyti išvengti praeities klaidų.

Kaip ir kitos besiformuojančios technologijos, AR sparčiai žengia į priekį būdais, kuriuos ne visada galime numatyti. Taigi adaptyvaus požiūrio naudojimas padės institucijoms reaguoti į technologijos pokyčius. Šis požiūris remiasi pasikartojančiu grįžtamojo ryšio cikliniu procesu, kai tam tikras besivystančio sektoriaus reguliavimas yra stabiliai peržiūrimas, sudarant sąlygas nuomonę pateikti visoms suinteresuotoms pusėms. Institucijos ir įmonės gali naudoti daugybę priemonių, kad gautų tokį grįžtamąjį ryšį, įskaitant politikos inovacijų laboratorijų įkūrimą arba „sandboxes“ kūrimą.

Svarbu taikyti „lengvosios teisės“ mechanizmus

Lengvosios teisės mechanizmai tai rekomendacinio tipo dokumentai, tokie kaip elgesio kodeksai, standartai ar gairės. Skirtingai nuo teisės aktų reikalavimų turinčių privalomąjį pobūdį, rekomendacinio pobūdžio teisės aktai gali apimti rekomendacijas, gerosios praktikos kodeksus, elgesio kodeksus ir trečiųjų šalių sertifikavimą bei akreditavimą. Ne tokios griežtos teisinio reguliavimo priemonės leidžia reguliavimo institucijoms greitai reaguoti į technologinius pokyčius, kadangi pastarųjų keitimo procedūra yra daug paprastesnė. Tokiu būdu „lengvosios teisės“ mechanizmai gali suteikti reguliavimo institucijoms lankstumo reaguoti į atsirandančius pokyčius.

Verslas ir reguliavimo institucijos gali bendradarbiauti kartu taikydami „lengvosios teisės“ reguliavimo įrankius, apibrėždami spręstinų klausimų apimtį ir kurdami pramonės reguliacijos standartus kartu. Šiandieninis internetas yra pagrįstas tokiais standartais kaip IP adresai ir domenų vardai, kuriuos drauge sukūrė valstybės ir verslai. AR technologijos gali vystytis panašiai, sparčiai skatindamos institucijų ir verslo bendradarbiavimą sektoriniu lygiu. Toks bendradarbiavimas gali suburti vyriausybines institucijas ir AR kūrėjus, siekiant pasiekti sutarimą dėl AR reguliavimo sistemos.

„Sandbox“ metodas

„Sandbox“ formatą jau taiko daugelis autonominių transporto priemonių, virtualių valiutų ir „fintech“ įmonių tam, jog būtų sukurta saugi aplinka, skatinanti naujoves ir taip pat užtikrinanti vartotojų saugumą.

AR sektoriuje daugelio skirtingų suinteresuotųjų šalių finansiniai, reputacijos ir kiti veiksniai gali būti susipynę, todėl numatyti, koks bus teisinės reglamentacijos rezultatas išleidus jį į rinką, gali būti sunku. Norėdami sušvelninti šią riziką, įmonės ir valstybės gali apsvarstyti galimybę pradėti kurti AR technologijų kūrėjų techninės dokumentacijos ir bandomosios aplinkos platformą, vadinamąją „smėlio dėžę“ (angl. Sandbox). Tai leistų kartu išbandyti idėjas, kol jos dar nepaleidžiamos į rinką. „Sandboxes“ yra kontroliuojama aplinka, leidžianti novatoriams išbandyti produktus, paslaugas ar naujus verslo modelius, nesilaikant visų standartinių nuostatų. Bendradarbiaudami vyriausybės ir verslo atstovai gali sukurti atitinkamas taisykles ir reglamentus naujiems produktams, paslaugoms ir verslo modeliams, pagrįstus AR.

„Sandbox“ formatą jau taiko daugelis autonominių transporto priemonių, virtualių valiutų ir „fintech“ įmonių tam, jog būtų sukurta saugi aplinka, skatinanti naujoves ir taip pat užtikrinanti vartotojų saugumą.