Draudžiami susitarimai dėl fiksuoto darbo užmokesčio nustatymo ir darbuotojų neviliojimo
Kadangi technologijų pramonė toliau auga ir vystosi, įmonėms, ypač teikiančioms programavimo paslaugas, labai svarbu būti informuotoms apie naujausius konkurencijos teisės pokyčius. Neseniai Europos Komisija išaiškino savo poziciją dėl susitarimų dėl darbo užmokesčio nustatymo ir susitarimų dėl darbuotojų neviliojimo, pabrėždama, kad jie kvalifikuojami kaip pažeidžiantys Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 101 straipsnį. Europos komisija plečia draudžiamų susitarimų apimtį priartėdama prie Jungtinės Amerikos valstijose taikomos praktikos.
Susitarimai dėl darbo užmokesčio nustatymo apima darbdavių susitarimą nustatyti fiksuotą darbo užmokestį ar kitokią kompensaciją. Tokia praktika kenkia konkurencijai, nes turi reikšmės darbuotojų darbo užmokesčio ir išmokų mažėjimui, o tai galiausiai lemia rinkos efektyvumo ir inovacijų mažėjimą.
Susitarimai dėl neviliojimo skiriami į kelis tipus. Susitarimai dėl neįdarbinimo, kai darbdaviai susitaria neįdarbinti vienas kito darbuotojų, nei aktyviai, nei pasyviai darbuotojų nevilioti. Susitarimai dėl neviliojimo, kai darbdaviai susitaria aktyviai neieškoti, nesikreipti, nevilioti darbuotojų. Viena iš įsimintinų bylų buvo susijusi su didelėmis technologijų bendrovėmis, tokiomis kaip „Apple“, „Google“ ir „Intel“. Technologijų milžinės sudarė taikos sutartį dėl 324 mln. JAV dolerių pareikšto ieškinio, kurio pagrindas sudarytas susitarimas aktyviai nevilioti darbuotojų, sumažinęs darbuotojų atlyginimus ir galimybes keisti darbą.
Galimi konkurencijos pažeidimų pavyzdžiai:
- Šalių konkurencijos dėl talentų ribojimas arba iškraipymas.
- Mažų atlyginimų palaikymas.
- Kliudymas konkurentui įeiti į rinką didinant jo išlaidas, susijusias su reikalingų talentų įdarbinimu.
Abiejų rūšių susitarimai patenka į draudžiamų susitarimų ribas, laikomi antikonkurenciniais, nereikalaujant išsamios jų poveikio analizės. Įrodymų riba yra pakankamai aukšta pripažinti nedraudžiančiu susitarimu, nors yra sąlygų kai susitarimas gali būti pripažįstamas papildomu suvaržymu sukeliančiu mažesnes pasekmes. Konkurenciją galimai ribojantys susitarimai gali būti pripažinti teisėtais, jei įrodoma, kad jie turi konkurenciją skatinantį poveikį, ypač jei jie atitinka 4 kriterijus:
- Susitarimas turi prisidėti prie prekių gamybos ar paskirstymo gerinimo arba skatinti techninę ar ekonominę pažangą;
- Vartotojai turi gauti žymią kylančios naudos dalį;
- Apribojimai turi būti būtini šiems tikslams pasiekti;
- Susitarimas neturi suteikti šalims galimybės panaikinti konkurenciją žymioje paslaugų dalyje.
Draudžiamų susitarimų šalys gali teigti, kad susitarimas turi teisėtą tikslą, pvz., sprendžia investicijų sulaikymo klausimą arba apsaugo nepatentines intelektinės nuosavybės teises. Tačiau neigiami konkurencijos ribojimo aspektai yra reikšmingesni. Šių tikslų dažnai galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis, kaip informacijos neatskleidimo susitarimais, įsipareigojimais likti pas darbdavį minimalų laiką arba mokymo išlaidų atlyginimu. Nekonkuravimo išlygos, jei atitinka nacionalinius darbo įstatymus, laikomos mažiau ribojančiais būdais apsaugoti darbdavių interesus, nes yra skaidrios ir suteikia darbuotojams teisingą kompensaciją.
Programavimo paslaugų sektoriaus įmonėms labai svarbu vengti tokių susitarimų. Dalyvavimas susitarimuose dėl darbo užmokesčio fiksavimo arba susitarimuose dėl neviliojimo gali lemti griežtas nuobaudas ir pakenkti Jūsų įmonės reputacijai. Vietoj to sutelkite dėmesį į konkurencingos ir patrauklios darbo aplinkos kūrimą, kad natūraliai išlaikytumėte ir pritrauktumėte geriausius talentus.
Jeigu Jums kyla daugiau atitikties teisės reikalavimams klausimų, kreipkitės į Saulenę.