Kodėl vis dar sudaromos žodinės sutartys? Iš žodinių sutarčių kylančios rizikos
Sutarčių sudarymas yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimai sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.
Atrodytų kur kas patikimiau civilinius teisinius santykius įforminti rašytine sutartimi, tačiau dar dažnai pasitaiko atvejų, kuomet fiziniai ir juridiniai asmenys santykius formina „rankos paspaudimu“, t. y. sudarydami žodines sutartis.
Sandoris laikomas sudarytas žodžiu, jeigu jį sudarantis asmuo savo valią sudaryti sandorį išreiškia pasakydamas atitinkamus žodžius arba atitinkamai elgdamasis (konkliudentiniais veiksmais). Atkreiptinas dėmesys, kad žodinis susitarimas gali būti net ir tada, kai rašytinė sutartis yra sudaryta, tačiau šalys susitaria žodžiu dėl kokių nors papildomų darbų ar papildomų paslaugų, nenurodytų rašytinėje sutartyje, atlikimo.
Įsivaizduokime situaciją, kai vienas namo gyventojas jam nereikalingą parkavimo vietą išnuomoja kitam gyventojui. Gali pasirodyti, kad rašytinė sutartis nėra reikalinga, kadangi suma pakankamai nedidelė, mokama grynais pinigais, tačiau pagalvokime kokie padariniai būtų, jei pvz. vietos nuomininkas nuspręstų nebemokėti pinigų, tačiau tuo pačiu ir neatlaisvinti parkavimo vietos, negrąžinti vartų pultelio ir pan. Turbūt nesinorėtų dėl keliasdešimt eurų per mėnesį įsivelti į ilgai besitęsiančius procesus, kur, be kita ko, dar reikėtų didelių pastangų įrodyti ir patį nuomos sutarties sudarymo faktą.
Dažnu atveju žodinės sutartys sudaromos dėl to, kad gali pasirodyti, jog sudarinėti rašytinių sutarčių su paslaugų teikėjais ar pardavėjais nėra reikalo. Iš tiesų to priežasčių yra labai daug ir įvairių. Vieniems asmenims atrodo, kad galbūt atliktini darbai ar teiktinos paslaugos yra pernelyg menkavertės, kitiems, kad sutartis sudarinėti su pažįstamais, draugais ar šeimos nariais yra nekorektiška, dar kiti žodines sutartis sudaro dėl elementaraus nežinojimo, o kartais rašytinės sutarties tiesiog nenori sudaryti kita šalis (tokiu atveju turėtų automatiškai įsijungti „red-flag“, kad kažkas ne taip, kaip turėtų būti).
Nepaisant to, ne vienas verslininkas ar tiesiog gyventojas dėl žodinių sutarčių yra nukentėjęs – net jei pasisekė ir neprarandamos piniginės lėšos ar kitas materialus turtas, tai bent jau brangus laikas tikrai prarandamas.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žodinės sutartys yra absoliutus blogis ar kad jos negalioja. Remiantis Civiliniu kodeksu, sutartys, kurioms įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu, ir jos laikomos galiojančiomis.
Kol žodinė sutartis yra tinkamai vykdoma, tol problemų tarsi ir nekyla, šalys vykdo sulygtus įsipareigojimus ir tęsia bendradarbiavimą. Tačiau viena pagrindinių žodinio susitarimo rizikų yra tai, kad sutarties sudarymo faktą yra sudėtinga įrodyti. Toks įrodinėjimas yra reikalingas tuomet, kai žodinė sutartis vienos iš šalių yra nebevykdoma arba ji netinkamai vykdoma, tuomet neišvengiamai tik teismas gali išspręsti problemą, t. y. susitarimą, kuris iki tol buvo nustatytas žodiniu susitarimu, įformindamas teismo sprendimu (pvz., vaiko tėvas gera valia ir šalių susitarimu mokėjo tam tikro dydžio išlaikymą, kol nenusprendė, kad nebemokės. Tuomet jau tik teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, gali vėl priversti vaiko tėvą mokėti išlaikymą).
Teismų praktikoje žodinės sutartys yra pripažįstamos, tik būtent sutarties sudarymo fakto įrodinėjimas yra gerokai sudėtingesnis nei rašytinių, kadangi nėra dokumento, konkrečiai apibrėžiančio susitarimo dalyką, atsiskaitymo sąlygas, šalių pareigas, terminus ir kt. Esant ginčui dėl žodinio susitarimo vykdymo, itin sunku įrodinėti savo poziciją, ypač tada, kai ir alternatyvių sutarties sudarymo įrodymų nėra arba jų itin nedaug.
Dar viena rizika, susijusi su įrodinėjamu žodinės sutarties dalyku, yra tai, kad teismas, turėdamas per mažai įrodymų ir vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, gali nuspręsti, kad sutartis buvo sudaryta, tačiau kitos rūšies.
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje ieškovas teigė, kad šalys buvo sudarę žodinę preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovas neigė, kad tokia sutartis buvo sudaryta ir teigė, kad šalių tikrieji ketinimai buvo sudaryti nuomos sutartį. Pateiktų įrodymų pagrindu teismas sprendė, kad šalių susitarimas labiausiai atitinka išperkamosios nuomos sutartį, t. y. kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą. Taigi, teismas nei vienos iš šalių pozicijos visiškai nepatvirtino, taip nuspręsdamas dėl sutarties, kuri būtų naudinga abiems šalims, sudarymo, o kokio pobūdžio sutartis buvo realiai sudaryta žino tik tos žodinės sutarties šalys.
Atsižvelgiant į tai, kad viena pagrindinių žodinio susitarimo rizikų – galimas žodinio susitarimo egzistavimo neįrodymas kilus ginčui, todėl yra itin svarbu iš anksto pradėti rinkti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti tokio susitarimo egzistavimą. Teismas dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, tačiau įrodinėjimo standartai yra gana aukšti, todėl kuo daugiau šalutinių įrodymų yra turima ir pateikiama teismui, tuo didesnis šansas, kad teismas priims palankų sprendimą.
Teismų procesuose šalys dažnai siekia įrodyti žodinės sutarties faktą elektroniniu susirašinėjimu, liudytojų parodymais (nors jeigu pvz. paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama), telefoninių pokalbių išklotinėmis, faktiškai atliktais darbais, nuotraukomis, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais ir kitomis priemonėmis.
Taigi, jei jau sudaroma žodinė sutartis ar papildomas žodinis susitarimas prie rašytinės sutarties, tuomet siūlytina paslaugų teikėjams ar kitiems asmenims visuomet, kai tik suteikiama pvz. konsultacija žodžiu ar susitariama dėl darbų apimties ar jų kainos, iš karto susitartą žodžiu faktą trumpai reziumuoti ir pateikti kitai šaliai elektroniniu paštu. Taigi, siūlytina dėl sutarties vykdymo klausimų kuo daugiau ir dažniau bendrauti el. paštu, sms žinutėmis, kadangi vėliau svarbiausia įrodyti šalių bendradarbiavimą, susitarimą dėl paslaugos ir kainos bei faktiškai suteiktas paslaugas.
Toks nuoseklus sutarties sudarymo, sąlygų keitimo, sutarties vykdymo fiksavimas elektroninėje erdvėje padės lengviau įrodyti, kad paslaugos buvo suteiktos ar darbai atlikti, jei galiausiai kyla ginčas tarp šalių. Svarbu, kad iki to laiko, kai pradedamos teikti paslaugos ar atlikinėti darbai, būtų aiškiai identifikuota, kokios paslaugos bus teikiamos ir už kiek. Jeigu nėra įvardyta kaina ar nėra aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas, sutartį ir jos sąlygas galima traktuoti kaip tik norisi.
Vis dėlto, siūlytina visuomet pasirašyti rašytinės formos sutartis, nepaisant to, kad sutarties suma nedidelė, šalių pareigos atrodo neesminės ir manoma, kad dėl tokio pobūdžio sutarties jokių ginčų kilti negali. Teisingos rašytinės sutarties parengimas ir pasirašymas yra viena svarbiausių ginčų prevencijos sąlygų, kuri bent dalinai gali apsaugoti abiejų šalių interesus.