Nesusituokusių porų bendro gyvenimo metu įgytas turtas dažnai tampa ginčų objektu santykiams nutrūkus. Skirtingai nei sutuoktiniai, sugyventiniai neturi įstatyminės bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl kiekvienas jų turi įrodyti savo indėlį į įgytą turtą. Jei turtas registruotas tik vieno asmens vardu, kitas partneris gali netekti teisių į jį, nepaisant to, kad prisidėjo finansiškai ar savo darbu.
Teisminėje praktikoje nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai dažniausiai vertinami per bendrosios dalinės nuosavybės arba jungtinės veiklos sutarties prizmę. Tai reiškia, kad partneris, norintis įrodyti savo teises į konkretų turto objektą, turi pateikti aiškius įrodymus: banko pavedimus, kvitus, liudytojų parodymus ar kitus dokumentus, patvirtinančius jo finansinį ar darbų indėlį.
Sugyventinių turto dalybos gali būti sudėtingos, jei nėra iš anksto aiškiai aptartos finansinės atsakomybės ribos. Pavyzdžiui, jei būsto paskola buvo imta abiejų vardu, tačiau paskolos mokėjimai daugiausia vyko vieno partnerio lėšomis, išsiskyrimo atveju kyla klausimas, kaip turėtų būti kompensuojamos sumokėtos įmokos.
Norint išvengti galimų ginčų, sugyventiniai gali iš anksto sudaryti susitarimą dėl turto valdymo ir pasidalijimo – tai gali būti paprasta rašytinė sutartis arba notaro patvirtintas dokumentas. Tokiu susitarimu galima nustatyti, kam priklausys konkretūs turto objektai, kokia dalimi kiekvienas prisideda prie bendro turto įsigijimo ir kaip turtas bus dalijamas išsiskyrimo atveju.
Bendrai gyvenant be santuokos, ypač svarbu aiškiai dokumentuoti finansinius įnašus ir užtikrinti, kad didelės vertės turtas būtų registruojamas abiejų partnerių vardu. Tai padės išvengti nesusipratimų ir apsaugoti kiekvieno partnerio teises, jei santykiai nutrūktų.
