Sutuoktinių turtiniai santykiai

Lietuvoje santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jei sutuoktiniai nėra sudarę ikivedybinės ar povedybinės sutarties, nustatančios kitokį turto teisinį režimą. Tai reiškia, kad abu sutuoktiniai turi vienodas teises valdyti, naudoti ir disponuoti šiuo turtu.

Bendroji jungtinė nuosavybė apima:

• Po santuokos įgytą turtą, nepaisant to, kieno vardu jis registruotas.
• Pajamas, gautas iš bendros veiklos ar vieno sutuoktinio profesinės veiklos, jei jos nėra skirtos tik sutuoktinio profesinei veiklai.
• Įmonę ar verslo dalį, jei veikla pradėta santuokos metu.
• Iš verslo gautas pajamas ir verslo vertės padidėjimą, kai įmonė dar iki santuokos sudarymo priklausė vienam sutuoktiniui.
• Pajamas, gautas iš sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto, nebent kitaip numatyta sutartyse.

Svarbu žinoti, kad kai kurie turtiniai vienetai, pavyzdžiui, paveldėtas ar dovanotas turtas, dažniausiai lieka asmeninė sutuoktinio nuosavybė, tačiau jei jis santuokos metu reikšmingai pagerinamas bendromis lėšomis ar darbu, gali būti pripažintas bendru. Tas pats taikoma ir akcijoms ar kitam investiciniam turtui, jei jos įgytos ar išplėtotos bendromis pastangomis.

Skyrybų metu vienas svarbiausių klausimų – sutuoktinių turto dalybos. Pagal įstatymą, santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe ir dalijamas lygiomis dalimis, nebent yra pagrindas nukrypti nuo šios taisyklės. Tačiau turto dalybos gali būti organizuojamos skirtingais būdais – bendru susitarimu, pagal vedybų sutartį ar teismo keliu, kai sutuoktiniai nesutaria dėl pasidalijimo sąlygų.

Teismas, spręsdamas turto padalijimo klausimą, pirmiausia siekia užtikrinti teisingumą ir atsižvelgia į įvairius aspektus. Jei sutuoktiniai augina nepilnamečius vaikus, didesnė turto dalis gali būti skiriama tam iš tėvų, su kuriuo vaikai lieka gyventi. Taip pat gali būti atsižvelgiama į sutuoktinio sveikatos būklę ar jo finansinę padėtį. Net jei nėra vaikų ar kitų išimčių, teismas gali nuspręsti, kad vienas sutuoktinis turi gauti didesnę dalį turto, jei, pavyzdžiui, jis reikšmingai prisidėjo prie bendro turto kūrimo ar jo vertės didinimo.

Turto dalybos gali apimti ne tik nekilnojamąjį turtą ar finansines santaupas, bet ir verslą, investicijas ar net skolinius įsipareigojimus. Svarbu pažymėti, kad turtas, kuris buvo vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė iki santuokos, paprastai nėra dalijamas, tačiau jei jis buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis ar pastangomis, jis gali būti pripažintas bendru. Pavyzdžiui, jei vienam sutuoktiniui priklausęs būstas buvo iš pagrindų renovuotas naudojant bendras šeimos lėšas, tai gali tapti pagrindu laikyti šį turtą bendra jungtine nuosavybe.

Svarbus aspektas turto dalybose yra finansiniai įsipareigojimai. Skyrybų metu dalijamos ne tik pajamos ir turtas, bet ir skolos. Tai reiškia, kad jei vienas iš sutuoktinių santuokos metu prisiėmė paskolą šeimos reikmėms, šis įsipareigojimas gali būti laikomas bendra prievole. Tačiau jei paskola buvo skirta tik vieno sutuoktinio asmeninėms reikmėms, teismas gali nuspręsti, kad ji liks tik to sutuoktinio atsakomybe.

Norint išvengti ginčų ir užtikrinti aiškias turto dalybų sąlygas, sutuoktiniai gali iš anksto sudaryti vedybų sutartį, kurioje apibrėžiama, kaip turtas bus valdomas tiek santuokos metu, tiek jai pasibaigus. Vedybų sutartis gali leisti iš anksto numatyti tam tikrus dalybų principus, taip užkertant kelią ilgoms teisinėms kovoms skyrybų atveju.

Vedybų sutartis – tai teisinis įrankis, leidžiantis sutuoktiniams aiškiai apibrėžti savo turtinius santykius tiek santuokos metu, tiek po jos nutraukimo. Lietuvoje vedybinės sutartys pamažu vis labiau populiarėja (jau šiais metais yra užregistruotos 337 vedybų sutartys),, jų sudarymas suteikia daugybę praktinių privalumų, padedančių išvengti teisinių ginčų ateityje.

Šią sutartį gali sudaryti tiek būsimi sutuoktiniai dar prieš santuoką (ikivedybinė sutartis), tiek jau susituokę asmenys (povedybinė sutartis). Pagrindinė jos funkcija – nustatyti turto teisinį režimą, kuris gali būti vienas iš trijų: visiško turto atskirumo, visiško turto bendrumo arba bendrosios dalinės nuosavybės. Sutuoktiniai gali nuspręsti, kad kiekvieno jų įgytas turtas išliks asmeninė nuosavybė, arba susitarti dėl bendros nuosavybės statuso ir turto padalijimo būdo, jei santuoka nutrūktų. Taip pat galima nustatyti mišrų režimą, pavyzdžiui, iš anksto numatyti, kad verslas ar tam tikros investicijos liks tik vieno sutuoktinio nuosavybe, o gyvenamasis būstas – abiejų.

Vedybų sutartyje galima iš anksto aptarti ne tik turto valdymo ir padalijimo klausimus, bet ir tarpusavio finansinius įsipareigojimus, išlaikymo sąlygas bei šeimos išlaidų pasidalijimą. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių prisideda prie šeimos gerovės, pavyzdžiui, rūpindamasis vaikais ar atsisakydamas karjeros dėl šeimos interesų.

Kad vedybų sutartis įgytų teisinę galią ne tik tarp pačių sutuoktinių, bet ir tretiesiems asmenims, ji turi būti sudaryta raštu, patvirtinta notaro ir įregistruota vedybų sutarčių registre. Tik tokiu atveju sutarties sąlygos gali būti taikomos kreditoriams ar kitiems suinteresuotiems asmenims.

Sudarydami vedybų sutartį, sutuoktiniai užsitikrina aiškumą ir finansinį saugumą, apsisaugo nuo galimų ginčų ir suteikia galimybę racionaliai planuoti savo bendrą ar atskirą turtą. Nors dažnai manoma, kad tokia sutartis gali rodyti nepasitikėjimą partneriu, iš tiesų tai yra atsakingas ir praktiškas sprendimas, leidžiantis išvengti neapibrėžtumo bei finansinių nesutarimų ateityje.