Ne kiekvieną ginčą verta laimėti. Daugumą – verta išspręsti mediacijoje.
Apie tai, kaip kitaip buvo galima išspręsti kilusį ginčą, klientai dažniausiai pagalvoja tada, kai procesas jau ima kainuoti daugiau, nei tikėtąsi ir norėtų tai pripažinti: laiką, nervus, reputaciją, kartais – ir veiklos stabtelėjimus. Teismas atrodo vienintelis pažįstamas kelias ir jis gali suteikti teisinę taiką – aiškų, privalomai vykdytiną sprendimą. Tačiau ne visi konfliktai baigiasi vien galutiniu teismo sprendimo: neretai dar reikia atstatyti bendravimą tarp ginčo šalių, išsaugoti reputaciją ar tęsti darbą kartu. Todėl reikėtų apsvarstyti alternatyvų ikiteisminį ginčo sprendimo būdą – mediaciją, kuri padeda pasiekti socialinę taiką – veikiančius susitarimus tarp ginčo šalių.
Mediacijos kelias dažnu atveju yra paprastesnis: tai ginčo šalių pokalbis su aiškiomis taisyklėmis, kuriame sprendimą kuria ne teisėjas, o pačios šalys. Profesionalaus mediatoriaus vedamas struktūruotas procesas, padedantis išsiaiškinti, ko kiekvienai pusei iš tikrųjų reikia, ir kaip tai paversti veikiančiu, abiems šalims priimtinu susitarimu.
Kas skiria šiuos ginčo sprendimo kelius? Pirmiausia – laikas. Ginčo nagrinėjimo teisme trukmė priklauso nuo bylą nagrinėjančio teismo užimtumo, procesinių terminų, proceso šalių ir jų atstovų užimtumo ir elgesio, o bylos trukmę ne retai dar labiau prailgina skundai ir ekspertizės. Mediacijoje ritmas kur kas lankstesnis ir intensyvesnis: 1–3 susitikimai per kelias savaites jau gali leisti turėti aiškų planą, kurį galima įgyvendinti iš karto. Laikas čia svarbus ne tik emocijoms – trumpesnė kelionė paprastai reiškia ir mažesnes išlaidas, ypač tas, kurių nesimato sąskaitose: praleistos darbo valandos dalyvaujant teismo posėdžiuose, reputacijos dilimą, sustojusius projektus.
Antra – kaina. Ginčą nagrinėjant teisme kaštus sudaro ne tik atstovavimas ar žyminiai mokesčiai. Jei ginčas yra susijęs su piniginiais reikalavimais, gali būti skaičiuojamos ir palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos už kiekvieną dieną, kol bus įvykdytas galutinis teismo sprendimas. Dar daugiau, galiojant taisyklei „pralaimėjęs moka“, pralaimėjusi ginčą šalis be savo patirtų išlaidų turi padengti ir kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Mediacijoje dažniausiai mokama už sesijas ar valandas pagal mediatoriaus įkainį, dėl kurio ginčo šalys ir mediatorius susitaria raštu, taip pat, jei šalys pageidauja dalyvauti su atstovais, kiekvienas atsiskaito su savo atstovais. Dažnai, šalims pasiekus bent dalinį susitarimą – pavyzdžiui, dėl laikinų terminų, mokėjimų grafiko ar bendravimo tvarkos su vaikais – įtampa krinta taip, kad likusias problemas tampa lengviau spręsti, kas lemia greitą likusio ginčo išsprendimą.
Trečia – privatumas. Teismo procesas paprastai yra viešas, išskyrus tam tikras išimtis. Mediacija yra paremta konfidencialumu, todėl jautri informacija nenukeliauja į plačiąją erdvę. Įmonėms tai neretai lemiamas argumentas: reputacija pamažu kuriama, o prarasti ją galima per vieną netinkamą viešą straipsnį.
Galiausiai – santykiai. Teismo procesas neišvengiamai supriešina: vienas laimi, kitas pralaimi, ir net teisingas sprendimas ne visada padeda toliau bendradarbiauti. Mediacijoje požiūris kitoks: teisinė taika neužkerta kelio socialinei taikai, bet pastaroji atsiranda tada, kai abi pusės išeina su bendrai priimtais sprendimais, aiškiais įsipareigojimais, taisyklėmis ir realiu įgyvendinimo planu.
Ar tai reiškia, kad mediacija – universalus atsakymas? Ne. Yra situacijų, kai teismas būtinas: kai kyla saugumo rizika, kai reikia aiškaus teisės išaiškinimo ar precedento, kai viena iš pusių apskritai nepasirengusi tartis ir nesilaikytų susitarimų be priverstinio vykdymo. Tačiau labai daug kasdienių ginčų – šeimos, darbo, komercinių, kaimynystės ar vartojimo – gali būti išspręsti tada, kai abi pusės sutinka kalbėti apie ginčo priežastis ir rasti bendrą sprendimą.
Kas lemia sėkmingą mediaciją? Šalių savanoriškas ir sąmoningas apsisprendimas spręsti ginčą pasinaudojant mediacija; savalaikis procesas, kurio nevlikina nei viena iš ginčo šalių; galimybė „nusiventiliuoti“ emocijas ir pereiti prie ginčo esmės; ir, žinoma, mediatoriaus darbas: mediacijos taisyklių nustatymas, tinkamų mediacijos įrankių parinkimas, balansas išklausant šalis, realybės patikra tada, kai idėjos gražios, bet neįgyvendinamos. Šie dalykai skamba paprastai, tačiau būtent jie nuima daugiausia įtampos ir atveria galimybę greitai grįžti prie darbo, projekto ar ramios kasdienybės.
Jei svarstote, kuriuo keliu pasukti, sau užduokite tris paprastus klausimus. Kiek man kainuos bent šeši mėnesiai šio ginčo – ne tik pinigais, bet ir laiku bei reputacija? Kuriuos du ar tris klausimus galime paversti skaičiais ir terminais jau šiandien? Koks laikinas, bet „pakankamai geras“ sprendimas galėtų veikti artimiausius du ar tris mėnesius, kol likusius ginčo kampus nušlifuosime? Jei į visus tris klausimus randate aiškius atsakymus, mediacija verta rimto bandymo.
Ne kiekvieną ginčą būtina „laimėti“. Daugumą jų verta išspręsti – greitai, skaidriai ir privačiai. Teismas padeda atkurti teisinę taiką, mediacija – socialinę taiką. O kai pavyksta suderinti abu šiuos sluoksnius, ginčas uždaromas ne tik užvertus bylą, bet ir kasdienybėje.
