Tėvystės nustatymas: ką svarbu žinoti?

Kai gimsta vaikas, teisiniai santykiai tarp jo ir tėvų atsiranda tik tada, kai tėvystė yra įteisinama. Santuokoje gimusiam vaikui tėtis paprastai nurodomas pagal tėvystės prezumpciją, tačiau jei tėvai nesusituokę – tėvystė turi būti pripažinta arba nustatyta teismo keliu. Praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai vaiko tėvas atsisako pripažinti vaiką arba kelia abejonių dėl biologinio ryšio. Tokiais atvejais tėvystė gali būti nustatoma teismo tvarka.

Teismui sprendžiant tėvystės nustatymo klausimą, svarbiausias įrodymas paprastai yra DNR tyrimo rezultatai. Jie yra itin patikimi ir objektyvūs. Tačiau net ir nustačius tėvystę moksliškai, vyras vis tiek gali bandyti ginčyti rezultatą arba vilkinti procesą. Vis dėlto teismo sprendimas yra privalomas, o nustačius tėvystę, asmuo tampa teisiškai atsakingas už vaiką: atsiranda pareiga teikti išlaikymą (alimentus), dalyvauti vaiko auklėjime, taip pat vaikui atsiranda teisė paveldėti tėvo turtą.

Tėvystės nustatymo byla paprastai inicijuojama vaiko motinos arba nepilnamečio vaiko vardu, kai tėvystė nenustatyta civilinės metrikacijos įstaigoje. Reikia pateikti ieškinį teismui, kuriame nurodomas vaiko gimimo liudijimas, motinos paaiškinimai, kiti įrodymai apie bendravimą su vaiku, finansinį prisidėjimą ar šeiminius santykius. Teismas gali paskirti DNR tyrimą, jei atsakovas nepripažįsta tėvystės.

Svarbu paminėti, kad išlaikymo vaikui galima reikalauti dar iki tėvystės galutinio pripažinimo. Teismas gali skirti laikinąjį išlaikymą iki bylos pabaigos. O nustačius tėvystę, galima prašyti priteisti išlaikymo įsiskolinimą už ankstesnį laikotarpį – daugiausiai už trejus metus atgal.

Teisiškai svarbu ir tai, kad nustačius tėvystę, vaikas gali gauti tėvo pavardę, paveldėjimo teisę bei teisę į emocinį ryšį su tėvu. Jeigu santykiai nutrūksta, įstatymas numato vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena kartu.

Tėvystės nustatymas aktualus ne tik tada, kai vyras atsisako pripažinti vaiką, bet ir daugeliu kitų atvejų. Pavyzdžiui, kai vaikas gimė nesusituokusiai moteriai ir tėvystė nėra pripažinta – tokiu atveju tėvystė gali būti nustatoma teismo keliu. Taip pat, jei vaikas gimė moteriai, kuri oficialiai dar neišsituokusi su buvusiu sutuoktiniu, tačiau tikrasis vaiko tėvas yra kitas vyras – pagal įstatymą laikoma, kad vaiko tėvas yra jos sutuoktinis, todėl pirmiausia būtina nuginčyti šią tėvystę, o tik tada galima kreiptis dėl biologinės tėvystės nustatymo.

Tėvystės nustatymas galimas ir tuomet, kai biologinis tėvas nori savanoriškai pripažinti vaiką, tačiau to padaryti negali, nes vaiko gimimo įraše jau yra nurodytas kitas asmuo. Tokiais atvejais būtina teismo tvarka nuginčyti esamą įrašą ir tik tuomet galima įregistruoti tikrąją tėvystę.

Taip pat įstatymas numato galimybę nustatyti mirusio asmens tėvystę – tačiau tik tuo atveju, jeigu tas asmuo yra susilaukęs palikuonių ir tėvystės nustatymas turi reikšmę paveldėjimui ar kitoms teisėms.

Šios sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.146 straipsnyje.

Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl labai svarbu tinkamai pasirengti, surinkti visus reikalingus įrodymus, o esant sudėtingoms aplinkybėms – pasitarti su šeimos teisės specialistu.

Tėvystės nustatymo procesas leidžia užtikrinti ne tik teisinį aiškumą, bet pirmiausia – apsaugoti vaiko interesus: išlaikymą, teisę į paveldėjimą, galimybę palaikyti ryšį su abiem tėvais bei turėti aiškią teisinę tapatybę.