Vadovų sprendimai, kurie sustabdo nelaimingus įvykius darbe
Valstybinės darbo inspekcijos paskelbta naujausia statistika dar kartą parodo, kad mirtini ir sunkūs nelaimingi atsitikimai darbe nėra atsitiktiniai nutikimai ar neišvengiami procesų trūkumai. Dažniausiai tai – organizaciniai sprendimai, kuriems pritrūko dėmesio ar nuoseklumo. Nors žuvusių darbuotojų šiemet fiksuota mažiau, pavojingiausi sektoriai ir rizikingiausi scenarijai išlieka tie patys: kritimai iš aukščio, netinkamai valdomi mechanizmai, neapgalvoti kėlimo ar transporto darbai. Tai gerai atspindi realybę statybos, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose ir kartu parodo, kad prevencija neveikia ten, kur jos teisiniai ir organizaciniai pagrindai nėra sukurti taip, kad iš tikrųjų reguliuotų procesus.
Žvelgiant retrospektyviai matyti, kad sunkūs nelaimingi atsikimai darbe dažniausiai kyla ne dėl vienos klaidos, o dėl to, jog dokumentų sistema nėra aiški ir nuosekli. Įmonėms, kurios turi tik formaliai parengtas tvarkas, sudėtinga tikėtis, kad jos taps realiu saugos įrankiu. Viskas keičiasi tuomet, kai procesai apibrėžiami taip, kad vadovai tiksliai žinotų savo funkcijas, o darbuotojai – kaip elgtis rizikingose situacijose.
Dažniausiai problemos prasideda nuo atsakomybių. Ne viena įmonė turi dokumentuose įrašytą, kad vadovas yra atsakingas už darbų saugą, tačiau nepaaiškina, kokius konkrečius veiksmus jis turi atlikti, kokiais atvejais privalo sustabdyti darbus ar kaip pasidalijama atsakomybė su pavaldiniais. Esant tokiam neapibrėžtumui, visas atsakomybės svoris nenumaldomai krypsta vadovo pusėn – ypač įvykus nelaimei. Todėl atsakomybės ribos turi būti nustatytos ne bendrinėmis frazėmis, o labai aiškiai.
Kita dažna problema – darbų organizavimo tvarkos, kurios atrodytų išsamios tik iš pirmo žvilgsnio. Jei dokumentas nepasako, kas priima sprendimus rizikingose darbo vietose, kada sustabdoma veikla ir kokia tvarka atliekami tikrinimai, toks dokumentas iš esmės neatlieka prevencinės funkcijos. Tvarka turi padėti priimti sprendimus realiose situacijose, todėl joje būtina aiškiai nustatyti, kas vertina situaciją, kas turi teisę stabdyti darbus ir kokiais kriterijais vadovaujamasi priimant šiuos sprendimus. Jei šių elementų nėra, dokumentas tampa teorinis ir įvykus nelaimingam atsitikimui neveikia.
Trečias elementas – instruktavimų fiksavimas. Dažnai jis vertinamas kaip formalumas, tačiau būtent šiuose dokumentuose turi atsispindėti, kokiai užduočiai darbuotojas buvo parengtas, kokios rizikos jam paaiškintos ir kada tiksliai jis buvo supažindintas su konkrečiomis procedūromis. Tai tampa svarbu ne tik prevencijai, bet ir tada, kai įvykis jau yra įvykęs ir tiriamos jo aplinkybės.
Todėl šiandien, žvelgiant į išlikusias aukštos rizikos sritis, aišku viena – tik įmonės, kurios prevenciją traktuoja kaip strateginę teisės ir vadybos funkciją, gali realiai sumažinti nelaimingų atsitikimų tikimybę.
Jei norite įsivertinti savo dokumentų sistemą ir realią darbų saugos riziką, susisiekite su mumis info@prevence.legal arba 📞 +370 664 42822.
