LAT priėmė nutartį civilinėje pirmoje ir išskirtinėje byloje dėl COVID-19 pandemijos valdymo bei nenugalimos jėgos (force majeure) taikymo
2022 kovo 24 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas („LAT“) priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, kuri yra svarbi ir išskirtinė ne tik dėl to, kad ji yra pirmoji susijusi su COVID-19 pandemijos valdymu, bet ir dėl to, kad pasisakė apie nenugalimos jėgos (force majeure) taikymo.
LAT šioje nutartyje nesutiko su kasatoriaus argumentais ir pažymėjo, kad ankstesnėje sutarčių teisės doktrinoje ir teismų praktikoje neįmanomumo laipsnis iš tikrųjų buvo laikomas esminiu kriterijumi, kuriuo remiantis buvo atribojami nenugalimos jėgos ir sutarties vykdymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms institutai. Vis dėlto lyginamojoje sutarčių teisėje pripažįstama, kad savo prigimtimi rebus sic stantibus (esminis aplinkybių pasikeitimas) ir force majeure institutai yra giminingi, ypač kai šiuolaikinėje doktrinoje force majeure yra suprantamas labai plačiai, t. y. ne tik kaip apimantis atvejus, kai sutarties vykdymas tampa nei fiziškai, nei teisiškai neįmanomas, bet ir atvejus, kai teoriškai sutarties vykdymas yra įmanomas, tačiau praktinis jo įgyvendinimas tampa sudėtingas ir ekonomiškai neefektyvus.
Argumentuodamas toliau LAT pažymėjo, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje pripažįstamas ne tik objektyvus neįmanomumas, bet ir kitokios neįmanomumo sampratos, tokios kaip ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas ir pan. Praktikoje galimos situacijos, kai sutarties vykdymo suvaržymas yra tokio aukšto laipsnio, kad jis savo padariniais faktiškai prilygsta objektyviam neįmanomumui, t. y. kai sutartį įvykdyti teoriškai vis dar įmanoma, bet toks, koks nustatytas sutartyje, jos vykdymas itin smarkiai iškreipia šalių tarpusavio prievolių pusiausvyrą.
Reziumuodas LAT konstatavo, kad COVID-19 pandemijos kontekste egzistuoja objektyvus poreikis plėtoti antrąjį nenugalimos jėgos kriterijų (objektyvųjį neįmanomumą) papildant jį aiškinimu, kad nenugalima jėga laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje.
Šia nutartimi LAT ne tik atsižvelgė į tarptautines sutarčių teisės tendencijas, bet ir praplėtė force majeure taikymo galimybes. Nors force majeure taikymo galimybės ir buvo praplėstos, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad toks LAT išaiškinimas galės būti taikomas visoms nuomos sutartims, t. y. kiekvienas diskutuotinas atvejis turi būti vertinamas individualiai.
