Netinkamai atliktas prievolių įskaitymas gali tapti esmine ginčo priežastimi
Versle yra dažnai naudojamas tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo įrankis, leidžiantis bendrovėms lengvai užskaityti viena kitai mokėtinas sumas. Tačiau teismai vis dar susiduria su ieškiniais, kuriais reikalaujama jau atliktą įskaitymą pripažinti negaliojančiais. Tai reiškia, kad klaidų ar nesusipratimų atliekant vienarūšių reikalavimų įskaitymą vis dar pasitaiko.
Todėl pastebint šį poreikį trumpai apžvelgsime įskaitymo būtinąsias sąlygas ir kokios dažniausiai daromos klaidos atliekant įskaitymą.
1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas (pvz. Įmonė x yra skolinga už pervežtą krovinį, o įmonė Y skolinga už padarytą žalą pervežant krovinį);
2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui;
3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus ir pan.);
4) abu reikalavimai turi galioti (t. y. turi būti nepasibaigęs jų galiojimas, pvz. nesuėjęs senaties terminas);
5) abu reikalavimai turi būti vykdytini (pvz. pagal sutarties sąlygas pateikta sąskaita turi būti apmokėta per 30 dienų terminą, tokiu atveju tik praėjus minėtam terminui reikalavimas bus laikomas vykdytinu);
6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti (negali būti preliminarių reikalavimų, pvz. žalos atlyginimo reikalavimas turi būti akivaizdus ir pagrįstas, o ne preliminarus ir neaišku kaip apskaičiuotas).
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai kokių reikalavimų negalima įskaityti.
Dažniausiai susiduriama su reikalavimais, ginčijamais teisme.
Įskaityti reikalavimų, kurie ginčijami teisme, negalima, nes jie nėra aiškūs nei savo esme, nei apimtimi. Įskaityti bus galima tik tada, kai įsiteisės teismo sprendimas, patvirtinantis reikalavimo pagrįstumą. Visi kiti įskaitymo apribojimai yra mažiau pasireiškiantys verslo praktikoje, tačiau savisaugai juos galima pasitikrinti Civilinio kodekso 6.134 str.
a) Vienas labiausiai paplitusių klausimų sprendžiant tokio pobūdžio bylas yra pranešimas apie įskaitymą ir jo teisėtumas.
Pranešimas apie įskaitymą turi būti aiškus, nurodant kokie reikalavimai, kokios sumos įskaitomos, taip pat tai turi būti atlikta raštu ir kad pranešimą faktiškai gautų kita šalis. Dažnai pasitaiko atvejų, kai įskaitymas atliekamas tiesiog mokėjimo paskirtyje nurodant kokią nors į tą temą susijusią paskirtį, tačiau toks pranešimo formatas gali sukelti daug klausimų ir ginčų tarp šalių, todėl tokio nekonkretumo siūlyčiau atsisakyti ir visuomet parengti pranešimą, kaip atskirą dokumentą, ir teikti jį kitai šaliai el. paštu (jeigu įprasta komunikacija vyksta būtent tokiu būdu) arba siųsti reg. paštu. Taip bus išvengiama ginčų dėl pačio pranešimo įteikimo netinkamumo, kuris taip pat gali būti kaip atskiras pagrindas pripažinti įskaitymą neteisėtu.
b) Atliekant įskaitymą prašoma kitos šalies sutikimo. Pažymiu, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies valios, t. y. jis atliekamas, pateikiant vienašalį pareiškimą apie įskaitymą (pareiškimas atlieka tik pranešimo/informavimo funkciją).
Nepaisant to praktikoje verslo atstovai (ypač buhalteriai) dažnai atlieka įskaitymą, pateikdamos kitai šaliai tarpusavio skolų užskaitymo (arba suderinimo) aktą ar panašaus pobūdžio dokumentą, kuriame, kaip taisyklė, numatyta vieta ir kitos šalies parašui bei net ir siunčiant prašoma jį pasirašyti. Tokių aktų teikimas nėra tikslingas, nes, kitai šaliai nesutikus akto pasirašyti, neabejotinai kils ginčas dėl įskaitymo galiojimo. Praktine prasme siūlau naudoti pranešimą/pareiškimą dėl reikalavimo įskaitymo, kuriame aiškiai nurodyti kokias prievoles turi šalys viena kitai ir pabrėžti, kad „informuojame, kad įmonė X įskaito savo reikalavimą, kurio suma xx Eur, į įmonės Y reikalavimą, kurio suma xx Eur“ ir galiausiai pateikti galutinį likutį (net jeigu ir likučio nėra, t. y. 00 Eur) bei nurodyti, kas kam ir per kiek laiko turi jį sumokėti. Toks pranešimas bus aiškus, akivaizdus, ir kita šalis nebeturės terpės spekuliacijoms dėl įskaitymo formos neteisėtumo.
c) Dar viena dažnai pasitaikanti klaida atliekant įskaitymą – jis atliekamas per anksti, t. y. dar nesuėjus prievolės įvykdymo terminui.
Dažniausia situacija, kuomet išrašoma sąskaita faktūra, kurioje (kaip ir sutartyje) nenurodomas joks apmokėjimo terminas ir po kelių dienų atliekamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, manant, kad tai atlikti jau galima. Tai geriausia pavaizduoti per praktinį pavyzdį: Įmonė X pateikia sąskaitą, kurią sumokėti terminas sueina 2023-03-15, toliau Įmonė X 2023-03-05 pateikia pranešimą dėl reikalavimų įskaitymo. Įmonės X reikalavimas, tuo metu, kai buvo atliktas įskaitymas, nebuvo galiojantis ir vykdytinas, nes jis tokiu taptų tik 2023-03-16, kai jau būtų suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Ši situacija aiškiai parodo, kokiu būdu verslai gali susilaukti ieškinio iš kitos šalies jų atžvilgiu ir įsivelti į bereikalingą teismo procesą.
Nors verslai dažniausiai nesureikšmina pareiškimo apie įskaitymą formos, jame naudojamų formuluočių bei kitų taisyklių, tačiau būtina prisiminti, kad vos kelių taisyklių laikymasis ir jų įvertinimas gali padėti išvengti teisminių ginčų arba lemti sėkmingą tokių ginčų baigtį.
