Opcionai – kaip jie kvalifikuojami Lietuvos teisėje?

Opcionai (pasirinkimo sandoriai) yra paplitę tarptautinio verslo praktikoje. Tokie sandoriai pripažįstami vertybinių popierių biržose ir jų naudojimas tarptautinėje rinkoje yra įprasta verslo praktika. Lietuvos verslo praktikoje tokio pobūdžio susitarimai kol kas nėra labai dažni, jie dažniausiai pasitaiko sudarant akcininkų sutartis su užsienio verslo partneriais. Po gyventojų pajamų mokesčio įstatymų pakeitimų 2020 metais, vis didesnį populiarumą įgyja ir darbuotojų akcijų opcionai, kurie tampa ir nauja darbo santykių kultūros dalimi turinčia neatsiejamą naudą tiek pačioms įmonėms vystant ilgalaikius lojalius santykius su darbuotojais, tiek jos darbuotojams suteikiant finansinį užtikrintumą dėl savo ateities įmonėje.

Iki Lietuvos Aukčiausiojo Teismo kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje, nacionalinėje teisėje nebuvo aiškiai apibrėžtos opciono sutarties teisinio reguliavimo ir aiškinimo taisyklių. Minėtoje nutartyje LAT pasisakė dėl opciono sutarties sampratos, opciono sutarties ir preliminariosios sutarties santykio bei opciono sutarties formos reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas atsižvelgdamas į LR finansinių priemonių rinkų įstatymą (kuris nustato efektyvų finansinių priemonių rinkų veikimą, investuotojų interesų apsaugą) bei Europos Sąjungos teisėje pateiktas opciono sutarties sampratas išskyrė esminius pasirinkimo sutartį kvalifikuojančius kriterijus:

• opciono pirkėjo teisė, o ne pareiga;
• įsigyti ar parduoti;
• prekes, finansines priemones, valiutą, kitokį finansinį turtą;
• už tokios sutarties sudarymo metu sutartą kainą;
• konkrečią dieną ateityje ar vykdymo dieną arba anksčiau.

Taigi, opciono sutarties objektas yra ne konkretus turtas (prekė), o tik teisė įsigyti jį ateityje. Opcionas yra opciono pirkėjo teisė įsigyti ar parduoti prekes, finansines priemones, kitą finansinį turtą ateityje už sutarties sudarymo metu nustatytą kainą. Tuo atveju, jeigu opciono pirkėjas pasinaudoja savo teise, tai opciono pardavėjui kyla pareiga sutartį įvykdyti natūra. Opciono sandorio atlygintinumas nėra apibrėžiamas kaip būtinasis šios sutarties elementas, todėl sutarties šalys gali susitarti ir dėl neatlygintinos opciono sutarties.

Opciono sutarties konstrukcija, kai šalys pasilieka teisę ateityje sudaryti akcijų perleidimo sandorį, yra itin panaši į preliminariąją sutartį.

Taigi šioje byloje LAT apibrėžė šias sutartis skiriančius esminius elementus:

Preliminariąja sutartimi tik įforminamas šalių ketinimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o opciono sutartis turi savarankišką objektą – išvestinį vertybinį popierių (opcioną), susijusį su perleidžiamais vertybiniais popieriais ar kitu turtu, kurį opciono sutartimi tik numatoma įsigyti ar perleisti ateityje.

Preliminariojoje sutartyje nustatomos abipusės šalių teisės ir pareigos, tuo tarpu opciono sutartyje įpareigojimai abiem sutarties šalims nenustatomi: opciono sutartį sudaręs opciono pirkėjas įgyja pasirinkimo teisę sudaryti sutartį ateityje arba jos nesudaryti, pareiga sudaryti sutartį ateityje saisto tik opciono pardavėją.

Opciono sutartimi sukuriami sutartiniai santykiai, taigi, opciono pirkėjas, priešingai negu preliminariosios sutarties atveju, turi teisę reikalauti sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. reikalauti įvykdyti opciono sutartį natūra, net jei toks susitarimas aiškiai nėra nurodytas pačioje opciono sutartyje.

Taip pat opciono sutartis yra rizikos sutartis, todėl jai būdingas (nors ir nėra privalomas) atlygintinumas – už turtinės teisės (opciono) įsigijimą opciono pirkėjas paprastai sumoka opciono pardavėjui sutartą kainą (premiją). Preliminariajai sutarčiai toks elementas nėra būdingas.

Opciono sandoris yra susitarimas dėl akcijų perleidimo ateityje, o notarinės formos reikalavimas įtvirtintas tik akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai. Todėl opciono sandoriui nėra nustatytas notarinės formos reikalavimas, todėl toks susitarimas gali būti sudaromas laikantis bendrųjų sutarčių formai keliamų reikalavimų.

Tuo tarpu vėlesnis opciono susitarimą įgyvendinantis sandoris turi būti sudaromas laikantis CK reikalavimų (t. y. privalomos notarinės sandorio formos reikalavimas jeigu perleidžiama daugiau kaip 25 proc. UAB akcijų, arba pardavimo kaina sudaro daugiau kaip 14 500 EUR, išskyrus tam tikras išimtis).

Tokia suformuota praktika įneša daug daugiau aiškumo į opciono sutarčių kvalifikavimą, atribojimą nuo kitų sutarčių tipų bei opciono sutarties formai taikomus reikalavimus.

Todėl labai tikėtina, kad opciono sandoriai Lietuvoje dėl aiškesnio reglamentavimo įgaus vis didesnį populiarumą.