Kai vaikas tampa komercinio turinio dalimi: kam priklauso jo atvaizdo sukurta vertė?

Vaikų nuotraukos socialiniuose tinkluose jau seniai nėra vien šeimos albumo skaitmeninė versija. Daliai turinio kūrėjų šeimos kasdienybė, o kartu ir jų vaikai, tampa komercinio turinio dalimi: vaikai filmuojasi reklamose, dalyvauja produktų pristatymuose, kelionėse, renginiuose, o kartais būtent jų gyvenimas, reakcijos ir asmenybė tampa pagrindine auditoriją pritraukiančio turinio dalimi. Tėvai už tokį turinį gauna atlygį, tačiau Lietuvos teisė kol kas neturi aiškaus atsakymo į gerokai sudėtingesnį klausimą – kam priklauso ekonominė vertė, kuri sukuriama naudojant paties vaiko atvaizdą?

Civilinis kodeksas teisę į atvaizdą pripažįsta savarankiška fizinio asmens teise. CK 2.22 straipsnis nustato, kad asmens nuotrauka ar kitoks jo atvaizdas gali būti atgaminamas, parduodamas, demonstruojamas ar spausdinamas tik su jo sutikimu, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Pažeidus šią teisę galima reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tai yra vaiko, o ne jo tėvų teisė. Kol vaikas dėl savo amžiaus negali jos įgyvendinti savarankiškai, jo vardu sprendimus priima tėvai, tačiau tėvų atstovavimas savaime nereiškia, kad vaiko atvaizdas tampa jų nuosavybe ar gali būti naudojamas pirmiausia jų pačių ekonominiams interesams.

Šis skirtumas tampa ypač svarbus tuomet, kai vaiko atvaizdas ne tik viešinamas, bet ir monetizuojamas. Viena situacija yra šeimos atostogų nuotrauka socialiniame tinkle. Visai kita – sistemingas vaiko dalyvavimas mokamose reklamose ar socialinių tinklų kanale, kurio komercinė vertė reikšmingai priklauso būtent nuo vaiko dalyvavimo.

Tarkime, už reklaminį vaizdo įrašą, kuriame mama kartu su savo penkiamečiu vaiku pristato šeimoms skirtą produktą, gaunamas 5 000 eurų atlygis. Teisiškai sutartį su reklamos užsakovu galbūt sudarė mama, ji administruoja paskyrą, sukūrė turinį ir turi auditoriją. Tačiau jeigu užsakovui reikalingas būtent vaiko dalyvavimas, kyla klausimas: ar visa ekonominė vertė iš tiesų sukurta tik mamos/tėvo?

Civiliniame kodekse jau egzistuoja vaiko turto apsaugos principai. Tėvai vaiko turtą turi tvarkyti išimtinai vaiko interesais, o įstatymas atskirai išskiria turtą, vaiko įgytą už jo paties uždirbtas lėšas. Tačiau dabartinis reguliavimas nepasako, kada vaiko dalyvavimas tėvų vykdomoje komercinėje socialinių tinklų veikloje jau turėtų būti laikomas paties vaiko kuriama ekonomine verte ar uždarbiu. Taip pat nėra taisyklės, kokia tokių pajamų dalis turėtų priklausyti vaikui, kaip ji turėtų būti apskaičiuojama ir ar tėvai privalėtų ją išsaugoti iki vaiko pilnametystės.

Ši teisinė spraga gali tapti ypač aktuali tada, kai šiandien socialiniuose tinkluose augantys vaikai taps pilnamečiais.

Įsivaizduokime ginčą po penkiolikos metų. Jaunas žmogus kreipiasi į teismą ir nurodo, kad nuo trejų metų buvo vienas pagrindinių šeimos socialinių tinklų paskyros personažų. Jo vaikystė buvo sistemingai filmuojama, jo atvaizdas naudotas reklamai, būtent su juo sukurti įrašai generavo pajamas, tačiau visas jas gavo ir panaudojo tėvai. Jis niekada negavo atlygio ir, būdamas mažametis, negalėjo suprasti tokio viešinimo ilgalaikių pasekmių.

Ar toks ieškinys būtų visiškai neperspektyvus?

Pagal dabartinį Lietuvos reguliavimą reikalavimą tektų konstruoti iš bendrųjų civilinės teisės normų. Nustačius neteisėtą vaiko atvaizdo ar privataus gyvenimo naudojimą, reikšmingas galėtų būti CK 6.249 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Kitaip tariant, tam tikru atveju būtų galima kelti klausimą ne tik dėl neturtinės žalos, bet ir dėl ekonominės naudos, kurią tėvai gavo pažeisdami vaikui priklausančią teisę į atvaizdą. Vis dėlto tokia byla šiandien pareikalautų sudėtingo įrodinėjimo: reikėtų nustatyti patį teisės pažeidimą, priežastinį ryšį tarp vaiko dalyvavimo ir gautų pajamų bei įvertinti, kokia konkreti ekonominės naudos dalis susijusi būtent su vaiko atvaizdo panaudojimu. Dar daugiau, ieškinio senaties terminai, tikėtina, itin apribotų reikalavimų apimtį.

Kai kurios valstybės jau pritaiko teisinį reguliavimą faktinei situacijai.

Ilinojaus valstijoje JAV jau galioja specialus reguliavimas, pagal kurį, vaikui nustatyta apimtimi dalyvaujant monetizuojamame tėvų kuriamame turinyje, dalis iš tokio turinio gaunamų pajamų turi būti atidedama vaikui į specialią sąskaitą. Įstatymas taip pat suteikia vaikui teisę reikalauti atsakomybės, jeigu šios pareigos nebuvo laikomasi. Kalifornijoje vaikų atlikėjų uždarbį saugančios vadinamosios „Coogan Law“ taisyklės buvo išplėstos ir nepilnamečiams skaitmeninio turinio kūrėjams; dalis jų uždarbio turi būti saugoma iki pilnametystės.

Į problemą reagavo Prancūzija. Specialiu įstatymu ji reglamentavo jaunesnių nei šešiolikos metų vaikų atvaizdo komercinį naudojimą interneto platformose. Kai vaikui tenka pagrindinis vaidmuo monetizuojamame turinyje ir tenkinamos įstatyme nustatytos sąlygos, taikomi ne tik vaiko darbo ir filmavimo apsaugos reikalavimai, bet ir jo gaunamų pajamų apsaugos mechanizmai.

Šių valstybių pasirinkimas rodo besiformuojantį principą: jeigu vaikas kuria komercinę turinio vertę, teisė neturėtų automatiškai laikyti visų iš to gaunamų pajamų tėvų pajamomis.

Lietuvoje bendrieji vaiko teisių ir turto apsaugos instrumentai egzistuoja, tačiau skaitmeninė ekonomika sukūrė santykį, kuriam jie nėra visiškai pritaikyti. Neturime specialaus reguliavimo, nustatančio, kada vaiko dalyvavimas tėvų komerciniame turinyje tampa jo paties ekonominiu indėliu, kokia pajamų dalis tuomet turėtų būti rezervuojama vaikui ir kaip apsaugoti vaiką situacijoje, kai jo atstovas pagal įstatymą kartu yra ir asmuo, finansiškai suinteresuotas kuo intensyviau naudoti jo atvaizdą.

Gal todėl klausimas šiandien turėtų būti ne tik ar tėvai gali viešinti savo vaiką. Kur kas aktualesnis tampa kitas: jeigu iš vaiko vaikystės uždirbami pinigai, kodėl mūsų teisinis reguliavimas negina vaiko teisių ir nepasako, kokia jų dalis priklauso pačiam vaikui?