Vaiko gyvenamoji vieta ir alimentai po skyrybų: ką galima išspręsti mediacijos būdu?
Kai pora nusprendžia skirtis, vieni svarbiausių klausimų – kaip susitarti dėl vaiko ateities. Su kuriuo iš tėvų vaikas gyvens? Kaip užtikrinti jo ryšį su abiem tėvais? Kaip bus užtikrinamas išlaikymas? Šiuos klausimus galima spręsti ne tik teismo keliu – vis dažniau tam pasitelkiama mediacija.
Mediacija – tai struktūruotas procesas, kuriame dvi šalys, padedamos nepriklausomo mediatoriaus, ieško sprendimų padėti šalims susitarti taikiai. Jei pora nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos ar išlaikymo, pirmasis žingsnis – privalomoji mediacija. Tik jai nepasiteisinus, galima kreiptis į teismą.
Mediacijoje gali būti sprendžiami klausimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo leidžia patiems tėvams susitarti, kur vaikas gyvens, kaip dažnai ir kokiomis sąlygomis bendraus su kitu iš tėvų, kaip bus dalijamos šventės ar atostogos. Toks susitarimas gali būti lankstesnis nei teismo sprendimas – pavyzdžiui, galima įtraukti nuotolinio bendravimo formas ar numatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį vaikas palaipsniui pripranta prie naujos tvarkos. Be to, klausimų išsprendimas bendru sutarimu visada yra greitesnis būdas, nei ilgas bylinėjiosi procesas, kuris pareikalauja ne tik daug laiko, tačiau ir nemažų finansų.
Mediacija – taip pat puikus būdas susitarti dėl vaiko išlaikymo, alimentų. Tėvai gali kartu apibrėžti mėnesinę išmoką, susitarti dėl papildomų išlaidų (pvz., būrelių, ugdymo, gydymo, brangių pirkinių), taip pat dėl pagalbos formos – pinigais ar natūra. Kadangi susitarimą kuria patys tėvai, dažnai jis būna tikslesnis, aiškesnis ir lengviau įgyvendinamas nei sprendimas, primestas iš šalies.
Šio proceso metu svarbu ne tik formaliai pasiekti susitarimą, bet ir atsižvelgti į vaiko jausmus bei poreikius. Nors vaikas nėra tiesioginis ginčo dalyvis, tačiau besitariančios šalys turėtų įsiklausyti į vaiko poreikius. Kiekvienu atveju, kai mediacijoje sprendžiami klausimai susiję su vaiku, žvelgiama būtent į vaiko interesus, o ne dviejų suaugusių ambicijas ir emocijas vienas kito atžvilgiu.
Kaip gali būti atsižvelgta į vaiko nuomonę?
✔️ Į vaiko poreikius orientuota mediacija/netiesioginis vaiko atstovavimas. Mediatorius atstovauja vaiko interesams, skatindamas tėvus sudaryti į vaiką orientuotus tėvystės planus, atsižvelgdamas į vaiko amžių ir poreikius, tiesiogiai neįtraukdama vaiko į mediaciją. Mediatorius gali paprašyti tėvų įsivaizduoti vaiko požiūrį ar pasitelkti psichologą ar vaiko teisių apsaugos specialistą, kuris padėtų suprasti, ko vaikui reikia.
✔️ Vaiką įtraukianti mediacija. Jei vaikas pakankamai subrendęs suformuoti savo nuomonę (dažniausiai 10-12 metų amžiaus), mediatorius arba kitas specialistas, pvz., vaikų psichologas, vaiko teisių apsaugos specialistas, atskirame pokalbyje išklauso vaiką ir vėliau tai perteikia mediacijos dalyviams. Tai padeda išgirsti, kas jam svarbu – rutinos pastovumas, mokykla, ryšys su broliu ar sese.
✔️ „Vaiko kėdės“ metodas. Kai kurie mediatoriai dirbdami su tėvais taiko principą, kai tėvai trumpam „įsivaizduoja“, kaip siūlomas sprendimas atrodytų iš vaiko perspektyvos. Tai padeda ne tik ieškoti racionalaus sprendimo, bet ir sukuria daugiau empatijos.
Susitarus dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo, rezultatas įforminamas taikos sutartimi. Ji teikiama teismui patvirtinti – tokiu atveju tai tampa vykdomasis dokumentas, kurį galima įgyvendinti per teismą ar antstolius (dėl vaiko išlaikymo neteikimo), jei būtų pažeistas.
Mediacijos metu pasiekti susitarimai dažnai būna tvaresni, nes sprendimai priimami abiejų šalių sutarimu, o ne primetami iš išorės. Tai padeda išvengti ilgalaikio konflikto ir sudaro pagrindą tolesniam bendradarbiavimui dėl vaiko.
Jeigu svarstote apie mediaciją – padėsime įvertinti situaciją, pasiruošti mediacijos procesui, parengti reikalingus dokumentus ir patarsime, kaip pasirinkti tinkamą mediatorių konkrečiam atvejui.
